Ilya Tsyvilka: „Šile" atgavau pasitikėjimą savo jėgomis"

Ilya Tsyvilka: „Šile atgavau pasitikėjimą savo jėgomis<br>

Nenuostabu, kad vienas sunkiausių dalykų mūsų šalyje Ilya Tsyvilka buvo kalbos barjeras. Bet … kai susitinki gerą ir žavią mokytoją, susišnekėti tampa ne taip ir sunku. Na, o futbolo kalba – universali, tad aikštėje Ilya su komandos draugais supranta vieni kitus vis geriau.

 

Gan lietuviškame Kazlų Rūdos „Šilo” kolektyve Ilya Tsyvilka pasirodė pernai. Daug laiko priprasti naujoje vietoje neprireikė, - įgavęs trenerių bei komandos draugų pasitikėjimą Ilya praeitame sezone „Šilo” spalvas gynė 27-iose rungtynėse. Jo sąskaitoje – 1 įmuštas įvartis bei 1 rezultatyvus perdavimas. Be to, savo žaidimu Ilya nusipelnė vietos simbolinėje LFF Pirmos lygos rinktinėje. Naujas sezonas – nauji iššūkiai, kuriems Ilya yra pasiruošęs.

 

  • Ilya, nors atvykai į Lietuvą iš kaimyninės Baltarusijos ir didelio kultūrinio šoko nepatyrei, bet sunkumų buvo?

Taip, sunkiausia, aišku, buvo tai, kad visi šnekėjo kitokia kalba, o aš nieko nesupratau. Pradžioje net anglų kalbos nežinojau normaliai. Trūko šeimos, trūko draugų. Bet viskas pasikeitė, kai sutikau savo būsimą žmoną Ievą. Ji man padėjo adaptuotis ir išmokė lietuvių kalbos.

 

  • Ar buvo tokių žodžių, kuriuos būtų sunku atsiminti ar ištarti. Ir kokie žodžiai lietuviškai tau skamba gražiausiai?

Tokių žodžių yra labai daug, lietuvių kalba tikrai sunki. Dar ir dabar sumaišau šaukšto ir šakutės pavadinimus (juokiasi). Na, o man labai gražūs visi mažybiniai žodžiai , pavyzdžiui - „dukrytė”, „sriubukė”.

 

  • Vienas iš Lietuvos ir Baltarusijos panašumų – „bulvių kultas” virtuvėse. Ar pats mėgsti bulvinius patiekalus?

Mėgti tai mėgstu, tačiau kaip sportininkas, tokio maisto turiu atsisakyti.

(Aut. pastaba – atsakymas korektiškas ir teisingas, tačiau turime duomenų, kad Ieva verda tokio skonio cepelinus, kad kartais Ilya ir „sugriešina”…)

 

  • Nuo virtuvės sukame arčiau futbolo aikštės. Kokios charakterio savybės, tavo nuomone, reikalingos sportininkui, aukšto lygio futbolininkui?

Darbštumas, ištvermė, užsispyrimas ir kantrybė. O svarbiausia - reikia mylėti tai, ką darai!

 

  • Kiek teko pastebėti , tave labai palaiko artimieji, tėvai. Augai sportinėje šeimoje? Ar tai turėjo įtakos, kad pradėjai užsiiminėti futbolu?

Iš tikrųjų, sportas mano šeimai niekuomet nebuvo svetimas. Tėtis užsiiminėjo baidarių irklavimu (šis sportas kaimyninėje šalyje turi gilias ir stiprias tradicijas). Tad, galima sakyti, įtaka tam kad pradėčiau sportuoti, tikrai buvo. Bet sporto šaką – futbolą pasirinkau aš pats.

 

  • Perėjimui iš „Sūduvos”, kurios spalvas gynei, į „Šilą” ryžaisi lengvai? Ką tau, kaip žaidėjui, davė praėjęs sezonas?

Iš tiesų, įvairių pasvarstymų dėl ateities buvo. Nemažą įtaką pasirinkimui turėjo ir tai, kad su žmona sužinojome, jog būsime ne vieni (šypsosi).

O „Šilu” tikėjau, matėsi, kad komanda pajėgi, galinti patekti į A lygą. Taip ir atsitiko. Asmeniškai man svarbu buvo žaisti, nes „Sūduvoje” paskutinį sezoną aikštėje praleisdavau nedaug laiko. „Šile” tai pavyko, galima sakyti, kad praeitas sezonas grąžino ir sustiprino pasitikėjimą savimi.

 

  • Kokias žaidybines savybes laikytum savo stiprosiomis pusėmis?

Apie tai turbūt geriausiai pasakytų treneriai (šypteli). Man atrodo, esu pakankamai staigus ir greitas, galiu pradėti ataką, turiu neblogą tolimą smūgį. Tiesa, jį reiktų dažniau panaudoti.

 

  • Aukščiausioje lygoje teks susidurti  su pajėgesniais varžovais, dengti ne vieną grėsmingą puolėją. Ko palinkėtum sau ir komandai ateinančiose kovose? Kurios „Šilo” vietos turnyrinėje lentelėje lauktum rudenio pabaigoje?

Grerbiame visus varžovus, bet nebijome nė vieno. Asmeniškai stengsiuosi daryti kuo mažiau klaidų, nuo to priklausys ir mūsų komandos žaidimas. Apie vietą kol kas nenoriu kalbėti, bet man patinka dabartinis Lietuvos rinktinės šūkis : „Mes pažadame kovoti”. Jis ,manau, tinka ir mūsų komandai. Rungtynės po rungtynių, varžovas po varžovo, bet - „kabinsimės” iš visų jėgų!

 

  • Žalgirio mūšyje prieš kryžiuočius kovėsi labai įvairiatautė armija- lenkai, totoriai, LDK kariumenė,  kurioje buvo ir lietuvių ir baltarusių ir rusų. Įsivaizduok save karvedžiu. Ką iš komandos pasirinktum  vėliavnešiu, kuriam patikėtum šaudyti iš lanko, ką statytum į priekines gretas, o ką - arčiau užnugario, prie ūkio?

Oho, gan sunkus uždavinys, nes komandoje  - vieni karžygiai (juokiasi).

Vėliavas patikėčiau mūsų komandos „pusbroliams” - Edvinui Puzarai ir Mangirdui Radzevičiui, jie neblogai sutaria, pažįsta vienas kitą nuo vaikystės, tai gražiai ir ritmingai vėliavomis mojuotų. Šaulio pozicijon statyčiau Ričardą Beniušį, -  ramus, aukštas, bet vietoj lanko (gali sulaužyti įtempęs) arbaletą duočiau. Priekinėse gretose reikia statyti tokius karius, kurie galėtų psishologiškai paveikti, įbauginti priešus. Tai čia pasirinkimas aiškus – Audrius, Alfredas ir Martynas  (past. - A.Račkus, A.Skroblas ir M.Dapkus). Be to, Audrius ir Alfredas labai mėgsta ir gali atakuoti kraštais, mūšyje ši savybė pravers.  Užnugaryje reikia viskuo rūpintis, viską skaičiuoti, o prireikus ir saugiai evakuoti vadovybę. Tam būtini galvoti ir apsukrūs vyrukai. Manau, idealiai tiktų Povilas (Kiselevskis) ir , aišku,  mūsų “Roonis” (Audrius Brokas) :-)

 

  • Dėkui už pokalbį, linkime, kad artėjančiame sezone „Šilo” ginklai išliktų aštrūs.

 

fksilas.lt inf. ir foto